Previous Entry Share Next Entry
Tolerantiška pasaka apie Raudonkepuraitę
ledas666
Kartą didelio ir gūdaus miško pakraštyje gyveno jaunas asmuo, vardu Raudonkepuraitė. Tame miške knibždėti knibždėjo beišnykstančių pelėdų ir retų augalų, kuriais tikrų tikriausiai būtų buvę galima nesunkiai pagydyti vėžį, jei tik kas nors būtų radęs laiko ištirti jų neabejotinai naudingas savybes.

Raudonkepuraitė gyveno ne viena, o kartu su globos teikėju, kurį ji paprastai vadindavo „mama“. Reikia pastebėti, kad Raudonkepuraitė buvo labai tolerantiškas jaunas asmuo ir vartodama heteronormatyvistinį terminą „motina“ ji visiškai nenorėjo duoti suprasti, neva tai biologiškai su juo nesusijęs globos teikėjas būtų buvęs kažkuo blogesnis.

Juo labiau, tokiu netolerantišku diskursu ji nesiekė sumenkinti ar galimai įžeisti vienalytėje partnerystėje auginančių vaikus netradicinės orientacijos globėjų - atvirkščiai, Raudonkepuraitė jautėsi kalta vien dėl to, kad kam nors galėjo kilti tokio įspūdžio susidarymo galimybė.

Vieną dieną kadaise Raudonkepuraitę pagimdžiusi globėja kreipėsi į jaunąjį asmenį, prašydama nunešti senelei kraitelę ekologiškai augintų vaisių ir butelaitį negazuoto mineralinio vandens.

– Bet mama, ar tai darydama aš nediskriminuosiu lauknešėlių nešiotojų profsąjungos narių, kurie metų metais kovojo už savo išskirtines teises pristatyti krepšelius miškuose gyvenantiems asmenims už socialiai teisingą užmokestį? – paklausė Raudonkepuraitė.

Globėja patikino, kad ji skambino į lauknešėlių nešiotojų profsąjungą, ir tam kartui gavo specialų leidimą nevykdyti standartinių lauknešėlių nešiojimo procedūrų.

Tačiau jaunasis asmuo nenurimo: „Bet mama, ar tavo prašymas nunešti lauknešėlį senelei, t.y. prijaukinto nešulinio gyvulio funkcijų atlikimas nėra diskriminuojantis moters išnaudojimas?“

Ir vėl globėjai teko priminti jaunajam asmeniui, kad pagal mokslinio feminizmo teoriją moterys iš principo negali išnaudoti viena kitos, nes visos moterys buvo vienodai išnaudojamos iki tol, kol kovų už lygias teises aktyvistės nesuteikė joms laisvės.

„Bet mama, kodėl tuomet mano brolis negali nunešti to krepšio, tuo bent dalinai išpirkdamas savo kaip, moterų išnaudojo, prigimtinę kaltę?“

Gimdytoja kantriai paaiškino Raudonkepuraitei, kad ji būtu visiškai teisi, tačiau jos brolis šiuo metu dalyvauja labai svarbiame gyvūnų ir žmonių teisių suvienodinimui skirtame renginyje ir tik todėl negali kompensuoti praeities genderinių nusikaltimų.

„Bet mama, ar pristatydami maistą mes nepažeminsime senelės, leisdami jai įtarti, kad mes laikome ją nukaršusia bei ligota ir abejojame jos galimybėmis savarankiškai patenkinti savo gyvybinius poreikius - kaip dera subrendusiai ir visavertei žmogiškai būtybei?“

Čia globėja pyktelėjo ir Raudonkepuraitė išgirdo, kad senelei nebuvo pripažinta nei fizinė, nei psichinė negalia, tačiau nė vienos iš šių išvardintų būsenų negalima vertinti kaip blogesnės, lyginant su kai kurių žmonių vartojamu sveikatos būsenos apibūdinimu „sveikas/sveika“, todėl netolerantiška net vartoti terminą „ligotas/ligota“ žmogiškos būtybės atžvilgiu.

Galų gale Raudonkepuraitė suprato, kad jai nepavyks atrasti priežasčių, darančių pavedimą pristatyti krepšelį senelei nepriimtinu tolerancijos diskurso ribose ir stvėrusi ekologiškus vaisius bei negazuotą vandenį, išėjo į gūdų mišką.

Senamadiški ir prietaringi žmonės tiki, kad miškas yra pavojinga vieta ir vienai mergaitei ten geriau neiti, bet Raudonkepuraitė buvo tolerantiška ir todėl puikiai žinojo, kad ta baimė yra visiškai iracionali.

Ši pasibjaurėtina miškofobija kilo iš patriarchalinės visuomenės kultūrinės paradigmos, kurioje gamta buvo nužeminta iki išnaudojamo resurso, o joje laisvai siaučiantys plėšrūnai buvo marginalizuoti, kaip galimi baltųjų heteroseksualių vyrų konkurentai.

Kiti netolerantiški žmonės vengė miškų dėl juose besislapstančių plėšikų ir iškrypėlių, bet mūsų Raudonkepuraitė nuoširdžiai tikėjo, kad visi patriarchalinės santvarkos marginalizuojami žmonės turi teisę atsiskleisti ir tolerantiška visuomenė privalo priimti juos tokiais, kokie jie yra ar norėtu būti.

Beeidama Raudonkepuraitė išsuko iš kelio, kad nusiskintu lauko gėlių. Staiga prieš ją išniro Vilkas Pilkas, kuris pasidomėjo, ką ji neša savo krepšelyje?

Mokykloje Raudonkepuraitė buvo perspėta nebendrauti su kitokio genderio nepažįstamaisiais, bet ji manė, kad puikiai sugebės kontroliuoti savo bundantį seksualumą, todėl neviešas dialogas su Vilku jai pasirodė priimtinas.

– Aš nešu savo senelei sveiko maisto, kaip moteriško solidarumo išraišką, – atsakė ji.

Vilkas tarė: „Meilute, negi nežinai, kad mergaitei pavojinga vienai vaikščioti miške?“

Išgirdusi tai Raudonkepuraitė įsiuto, tarsi mezgimo vadovėlį dovanų gavusi „NK95“ narė:

„Vilke, Jūsų heteronormatyviai seksistinis diskursas yra šlykštus ir nepriimtinas tolerantiškoje belytėje bendruomenėje. Bet aš jį išdidžiai ignoruosiu, nes esu išsilavinusi ir suprantu, kad tokia apgailėtina pasaulėžiūra tėra pasenusios tradicinės lyčių sampratos bei parijo ir atstumtojo socialinio statuso sukeltos traumos pasekmė. O dabar atleiskite, bet man jau metas.“

Pasakiusi tai griežtu balsu Raudonkepuraitė sugrįžo į takelį ir pratęsė savo judėjimą link senelės gyvenamo namo.

Bet Vilkas Pilkas, kurį jo varginga socialiai remtino asmens patirtis buvo išvadavusi iš vergiško pataikavimo vakarietiško scholastinio mąstymo stereotipams, žinojo trumpesnį kelią į senelės namus.

Jis įsiveržė į trobelę ir prarijo senutę, žodžiu, pasielgė taip, kaip byloja išankstinėmis nuostatomis paremti stereotipai apie plėšriųjų žinduolių elgseną tokiais atvejais.

Paskui, visiškai nepaisydamas tradicinėje visuomenėje paplitusių genderinių stereotipų pagrindu taikomos „vyriško elgesio“ sampratos, užsimaukšlino senelės kyką, apsivilko naktinius marškinius, atsigulė į lovą ir ėmėsi laukti.

Raudonkepuraitė įėjo vidun ir tarė:

– Senele, atnešiau tau šiek tiek nekaloringo maisto be cholesterolio, nes esi protinga ir rūpestinga matriarchė.

Vilkas atsiliepė plonytėlaičiu balseliu:
– Prieik arčiau, vaikeli, aš tave blogai matau.

– Ak, visai užmiršau, kad esi optiškai neordinari, kaip kokia kurmienė, – pasakė Raudonkepuraitė. – Na bet ir didelės tavo akys!

– Žinai, mieloji, per savo amželį jos daug ko yra mačiusios. Daug mačiusios ir daug atleidusios, – spygtelėjo Vilkas.

– O nosis, kokia didelė tavo nosis! Eee, norėjau pasakyti, santykinai didelė ir neabejotinai savaip patraukli.

– Ji nemažai uosčiusi, mieloji. Daug uosčiusi ir daug užuodusi, – burbtelėjo Pilkis.

– O kokie milžiniški tavo dantys!, – vis nenurimo Raudonkepuraitė.

– Žinai ką, – neištvėrė Vilkas Pilkas, – Užteks tos lupofobijos ir diskriminacijos. Aš patinku sau toks, koks esu.

Sulig tais žodžiais jis iššoko iš po antklodės, stvėrė Raudonkepuraitę ir jau ruošėsi nedelsdamas suėsti.

Čia Raudonkepuraitė veriamai sukliko - tik jau nepamanykit, kad ją šokiravo transvestitiška Vilko Pilko apranga - ne, ji tik negalėjo susitaikyti su tokiu šiurkščiu kišimusi į jos asmeninį gyvenimą.

– Ar nieko nepamiršote, Vilke?, – išrėkė ji. – Jūs privalote atsiklausti mano leidimo, prieš pereidamas į aukštesnį intymumo lygį, kitaip Jums teks atsakyti už seksualinį priekabiavimą!

Vilką Pilką šis grėsmingas perspėjimas taip sukrėtė, kad apstulbęs jis atlaisvino savo gniaužtus ir Raudonkepuraitė sugebėjo ištrūkti.

Seksualiai priekabiaujamos moters pagalbos klyksmą išgirdo pro šalį einantis individas, kuris vertėsi malkų paruošomis (pats jis save vadino „malkakirtybos vadybininku“). Įbėgęs vidun, malkakirtybos vadybininkas pabandė pakeisti įvykių eigą. Bet vos tik jis užsimojo kirviu, Raudonkepuraitė labai pasipiktino.

– Ir ką gi jūs čia dabar darot?, – sausu tonu pasiteiravo Raudonkepuraitė.

Malkakirtybos vadybininkas sumirksėjęs nuleido kirvį ir nesumojo, ką atsakyti.

– Jūs elgiatės kaip koks neandertalietis!, – piktai sušuko Raudonkepuraitė. – Galva reikia galvoti, o ne galvute. Šlykštus seksistas! Nejau manot, kad be vyrų įsikišimo moterys negali išspręsti savo problemų su vilkais pačios? Norit, kad susvyruotų mano pasitikėjimas lygiomis moterų ir vyrų galimybėmis? Kur jau ne!

– Prakeikta brakoniere, tu man dantų neužkalbinėk! Žinosi, kaip kišti rankas prie nykstančios gyvūnų rūšies! Banzai!, – netikėtai užbaubė malkakirtybos vadybininkas ir apstulbusiai nuo tokio posūkio Raudonkepuraitei padarius staigesnį judesį, mostelėjo kirviu ir nušniojo jai galvą nuo pečių!

Kai dar nustebusiai mirksinti galva nuriedėjo prie šiukšlių dėžės, išsitiesė ir trobelės kamputyje susigūžęs Vilkas.

– Ačiū Jums, kilnusai gamtos drauge, kad taip laiku mane išgelbėjote, – širdingai padėkojo Vilkas. – Ta gyvosios faunos niokotoja raudonu kepalušu ir jos senė klastingai įviliojo mane čionai į pasalą. Jau maniau, kad man nebepavyks ištrūkti iš šių brakonierių spąstų.

– Ne, ne, tikroji auka čia esu aš, – gailiai atsakė malkakirtybos vadybininkas. – Man teko valdyti savo pyktį nuo tada, kai pamačiau, kaip ta mergšė skina nykstančias lauko gėlių rūšis. O dabar man dar teko patirti tokią psichologinę traumą, stebint, kaip ji negailestingai žudo retą gyvūną. Gal padarom po gramą?

– Kodėl gi ne?, – atsakė Vilkas ir netyčia nusiriaugėjęs paklausė: – O gal Jūs turite „Mezym Forte? Man kažko skrandis nevirškina...matyt, senstelėjusio maisto užvalgiau!

Taip malkakirtybos vadybininkas ir Vilkas Pilkas pasiekė konsensusą ir nubrėžė ateities gaires aplinkosaugai. Jie nedelsdami sukūrė alternatyvią šeimą, sudarytą iš skirtingų rūšių faunos atstovų, pagrįstą tarpusavio pagarba ir savitarpio supratimu, o paskui gyveno sau gūdžiame miške ilgai ir laimingai.

  • 1
Super! (nes ką jau po grumlino "liuks" bepridėsi) :)

kazkada minejau kodel taip elgiuosi. kodel nzn, bet LJ labai daug zmoniu alergisku tam tikriems saitams, todel labai daznai nededu nuorodu, nes tada liaudis bent perskaito turini ir nera automatinio atmetimo.

Beje, o tas gėris turi konkretų autorių, ar bendrų pastangų vaisius? Nes lyg ir nepastebėjau, kad būt parašyta...

Jeigu teisingai suprantu, čia yra vienos iš įžymiųjų JAMES FINN GARNER pasakų versijos perdirbinys.

Lietuviškai tokios versijos neteko matyti, o ir angliška skiriasi.

O ta angliška versija kur nors internete mėtosi? Nes mano sugebėjimas naudotis gūgliu toks... tarkim taip - neišlavintas.

Dėkui. :)
Hm. Koks švelnus ir nepiktas toks originalas. Ir trumpesnis.
(Aha, matau, kad jau pridėta eilutė apie pasakaitės kilmę, daba nė joks maumas nebeprikibs :D )

Bet man vis tiek įdomu, kas perrašė. Noriu bent virtualiai ar mintyse tam žmogėnui leteną paspaust.

  • 1
?

Log in